Lietuva ne taip seniai atsigręžė į dvarus ir jų kultūrą, tačiau vienas po kito jie renovuojami, čia rengiamos ekspozicijos, vyksta kultūriniai renginiai. Vienas iš tokių dvarų – Mažeikių rajone, Sedos seniūnijoje, vaizdingoje vietovėje ties Varduvos upės vingiu įsikūrusi Renavo dvaro sodyba mėgstama lankytojų. Po restauracijos atnaujinti pastatai, tvarkomas vertingais medžiais apsodintas peizažinio stiliaus parkas kviečia čia užsukti vėl ir vėl, pasigrožėti kraštovaizdžiu ir unikaliais dvaro rūmų interjerais. Ypatingo dėmesio sulaukia puikiai išlikusi ir restauruota Renavo dvaro rūmų biblioteka. Šiandien kviečiame prisiminti šio dvaro istoriją, pasidairyti po jo ekspozicijas, pasivaikščioti po parką.
Vertina tai, kas išlikę
Kaip rašoma Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos svetainėje http://www.kpd.lt/renavo-dvaras/, istorijos mylėtojai ir kultūros žinovai Renavo dvare ypač vertina išsaugotą ir restauruotą rūmų interjerą, bene vienintelę išlikusią biblioteką bei nuostabaus grožio parką, meistriškai priderintą prie Varduvos upės vingio, tačiau pastaraisiais metais Renavo dvarą šalies mastu dar labiau išgarsino čia filmuota dalis didelio populiarumo sulaukusio meninio filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ scenų. Anot filmo kūrėjų, šis dvaras iš daugelio pasirinktas todėl, kad sužavėjo jo grožis ir autentika. Netrukus po filmo pasirodymo, kai kurios kelionių agentūros Renavo dvarą įtraukė į rengiamų ekskursijų sąrašą.
Priima lankytojus
Minėtoje svetainėje teigiama, jog iki mūsų dienų išliko Renavo dvaro rūmai (1815–1830 m.), svirnas, arklidė, keli ūkiniai pastatai. Žemutinėje Varduvos upės šlaito terasoje žaliuoja peizažinio stiliaus parkas, suformuotas XIX a. pab.–XX a. pr.
Europos Sąjungos, Lietuvos Respublikos valstybės ir Mažeikių r. savivaldybės biudžeto lėšomis finansuotas Renavo dvaro ir teritorijos tvarkymas bei pritaikymas viešosioms turizmo reikmėms.
Po restauravimo dalis rūmų patalpų pritaikyta viešojo maitinimo paslaugoms, kitos patalpos skirtos kultūrinio turizmo paslaugoms teikti: ekspozicijoms, dailės, liaudies meno, literatūros, kraštotyros parodoms, plenerams ir kitiems renginiams bei užsiėmimams organizuoti.
Atnaujintuose Renavo dvaro rūmuose įrengta Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakulteto auklėtinių įvairių laikotarpių meno kūrinių paroda. Joje eksponuojami juvelyrikos, kalvystės, tekstilės, grafikos bei kitų sričių darbai. Anot VDA Telšių fakulteto dekano Ramūno Banio, rūmų lankytojai gali apžiūrėti visų penkių fakultete rengiamų specialybių: metalo meno (juvelyrikos ir kalvystės), taikomosios skulptūros, baldų dizaino ir restauravimo, kostiumų bei gaminio dizaino studentų sukurtus darbus.
Į Renavo dvaro rūmų biblioteką sugrįžo dalis čia buvusių jos savininko Antonijaus (Antano) Rennė knygų.
Kaip informavo Mažeikių savivaldybės Ryšių su visuomene skyrius, 2012 m. liepos 27 d. vyko iškilminga restauruotų Renavo dvaro sodybos rūmų atidarymo šventė, kurioje dalyvavo daugybė garbių svečių.
Savivaldybės meras Antanas Tenys džiaugėsi restauruotais Renavo dvaro rūmais ir dėkojo visiems prisidėjusiems prie šio kultūros paveldo atnaujinimo bei prikėlimo naujam gyvenimui.
Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė linkėjo, kad restauruoti Renavo dvaro rūmai taptų nauju, ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių, dvarų kultūros keliu.
Šventėje A. Tenys ir Vilniaus dailės akademijos rektorius Audrius Klimas pasirašė bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią VDA ir Mažeikių rajono savivaldybė bendradarbiaus edukaciniais tikslais.
Atnaujintus dvaro rūmus pašventino Židikų parapijos klebonas kunigas Egidijus Jurgelevičius.
Įgyvendinto projekto „Renavo dvaro sodybos rūmų pritaikymas viešojo turizmo reikmėms“ rangovo atstovas perdavė merui simbolinį raktą ir kartu perkirpo juostą, taip pažymėdami restauruotų rūmų atidarymą.
Po iškilmingų dvaro rūmų atidarymo ceremonijos šventės dalyviai buvo pakviesti apžiūrėti atnaujintas rūmų erdves.
Iš dvaro istorijos
Kaip savo straipsnyje rašo Gintautas Čižiūnas, Renavo dvaras – vienas iš įdomiausių ir geriausiai išlikusių prižiūrimų dvaro ansamblių Žemaitijoje. 1970 m. jį yra tyrinėjęs A. Kazlauskas, 1983 m. R. Firkovičius. 1998 m. „Žemaičių praeities“ knygoje „Seda“, publikacijoje „Renavo dvaro ansamblis“, plačiai šio dvaro istoriją ir architektūros savitumą analizuoja Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Įdomus ir R. Aftanazio straipsnis, išspausdintas knygoje „Dzieje rezydencji na dawnych...”
Autoriaus teigimu, rašytiniuose šaltiniuose apie Renavo dvarą užsimenama jau XVI a. Dvaro pastatas tada buvo medinis, su šiaudiniu stogu. Spėjama, kad nedidelis mūrinis pastatas čia jau turėjo stovėti XVIII pabaigoje ar XIX a. pradžioje. Anksčiau šis dvaras buvo vadinamas Gaurų, o vėliau, kai XVII a. pabaigoje jo šeimininkais tapo Renne (Röne) giminė, dvarui palaipsniui prigijo Renavo pavadinimas. R. Aftanazis nurodo, kad Renne giminės atstovas Karolis Evaldas Renne 1732 m. iš Lenkijos karaliaus Augusto II gavo barono titulą. Šis titulas 1841 m. patvirtintas Rusijoje. XIX a. Renavo dvaras buvo paveldimas pagal vyriškąją liniją. XIX a. pirmojoje pusėje Renavo dvarą valdant baronui Antonijui (Antanas) Renne (1794 –1869), dvaras suklestėjo, tuomet pastatyti rūmai. Nesusilaukęs vaikų, A. Renne dvarą paliko brolio sūnui Eugenijui Renne (1830–1895), kuris taip neturėjo vaikų.
XIX a. 6–7 deš. Renavo dvare augo būsimasis Lenkijos prezidentas Gabrielius Narutavičius ir jo vyresnysis brolis Stanislovas Narutavičius, būsimasis 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras. Brolius Narutavičius mokė ir čia gyveno pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėjas, švietėjas Laurynas Ivinskis.
Vėliau dvaras atitekto Feliksui Mielžinskiui (1871–1910). F. Mielžinskio našlė ir jos duktė Maria Janušova Zdiechovska buvo paskutinės Renavo valdų savininkės.
Renavo rūmų ansamblis suformuotas XIX a. antrajame ketvirtyje, priskiriamas romantizmo laikotarpiui. Iš pradžių čia buvo numatyta įrengti rezidencinę sodybą, jai parinkta itin vaizdinga vieta. Manoma, kad rūmus statė A. Renne.
R. Aftanazis rašo, kad XX a. pradžioje F. Mielžinskio iniciatyva rūmų vidaus interjeras gerokai pakeistas. Tais laikais priekinėje portiko dalyje buvo didelis holas su paaukštintomis lubomis. Sienos iki suaugusio žmogaus aukščio ąžuolinės. Vestibiulyje stovėjo XVIII a. židinys, padarytas iš balto marmuro. Holo dešinėje pusėje buvo įrengta puotų salė, kurioje stovėjo toks pat židinys kaip ir vestibiulyje. Rūmų daržo pusėje buvo įrengtas didelis salonas, kuriame stovėjo marmurinis židinys, kabėjo krikštolinis sietynas.
Pirmojo aukšto rūmų grindys buvo iš ąžuolo ir raudonmedžio bei kitų retų medžio rūšių su pasikartojančiu žvaigždės motyvu. Lubos dekoruotos lipdiniais. Salone stovėjo Liudviko XV stiliaus baldų komplektas, rūmuose buvo daug veidrodžių. Iš vertingesnių daiktų, anot R. Aftanazio, išsiskyrė barono Renne šeimyninis portretas. Vieną iš kambarių puošė apie 2 metrų aukščio graviūros, vaizduojančios mitologines scenas ir kt.
N. Lukšonytė-Tolvaišienė pastebi, kad rūmų interjeras atspindi kelis laikotarpius bei stilius. Čia buvo demonstruojama reprezentacinių salių prabanga. Menotyrininkės nuomone, rūmų interjeras stokojo elegancijos – prabangos demonstravimas rodo, kad užsakovas buvo provincialas. Yra žinoma, kad Mielžinskiai itin didžiavosi Europos miestuose pagamintais senovinio porceliano dirbiniais.
Dvaras taip pat garsėjo biblioteka. Joje buvo daugiau kaip 1000 tomų knygų (daugiausia – gražiai įrištos, išleistos vokiečių ir lotynų kalbomis). Naujesnėje rūmų bibliotekoje daugiausia buvo XIX a. antosios pusės leidiniai, daugiausia lotyniški.
Šalia centrinių rūmų stovėjo du senesni pastatai: „iždas“ ir svirnas. Dešinėje rūmų pusėje augo didžiulis senas piramidinis ąžuolas, kuriam jau Mielžinskių laikais buvo apie 150–200 m.
Priešais rūmus teritorija buvo lygi, ją puošė didžiulis gėlynas, o užpakalinėje rūmų dalyje, nuožulniame Varduvos upės šlaite, buvo įrengtas parkas, kurį F. Mielžinskis pertvarkė. Jo nurodymu buvo įrengtos kelios apmūrytos terasos, iš kurių įspūdingiausiai atrodė 2 metrų aukščio. Iš rūmų atsiverdavo puikios apylinkių panoramos. Tuo laiku Renavas garsėjo ir sodu, šiltnamiais. Čia buvo auginami šilkverpiai.
Į istorijos ir meno turtus besilygiuojantis Renavo parkas (51,4 ha) išsiskiria medžių ir krūmų rūšių bei jų formų įvairove. Čia auga storiausia Lietuvoje eglė, kurios skersmuo krūtinės aukštyje siekia per 1,20 m. Parko aplinkoje ryškiai išsiskiria Veimutinė pušis, kanadinė cūga, geltonžiedis kaštonas, paprastojo buko raudonlapė forma.
Dvarvietė tolokai nuo pagrindinių kelių, todėl per paskutiniuosius du karus rūmai beveik nenukentėjo.
1940 m. dvaras nacionalizuotas. Po Antrojo pasaulinio karo Renavo dvaro rūmuose buvo įsikūrusi kolūkio kontora ir biblioteka, kultūros namai.
Garsėjo biblioteka
Pasak Renavo dvaro sodybos muziejaus direktoriaus Deivido Makavičiaus, Renavo dvaro biblioteką kaupė ir tvarkė rūmų savininkas, vienuoliktosios kartos Renne giminės atstovas A. Renne. Knygų jau turėjo ir jo tėvas Feliksas Renne, turtingas ir išsilavinęs žmogus, masonų ložės „Uolusis lietuvis“ narys. Knygos į biblioteką pateko nuo XIX a. pradžios iki A. Renne mirties – 1877 metų.
A. Renne domėjosi gamtos mokslais, studijavo Tartu ir Vilniaus universitetuose, todėl ir jo biblioteką galima būtų pavadinti gamtamoksline, nors tarp jų būta filosofinių, istorinių, mokslo populiarinimo – fizikos, chemijos ir apie astronomiją pasakojančių leidinių, įvairių mokslo šakų žinynų, enciklopedijų, kelionių aprašymų, vadovėlių kalboms mokytis ir itin mažai grožinės literatūros.
XIX a. viduryje biblioteką papildė Žemaičių vyskupo nominato Jono Krizostomo Gintilos bibliotekos knygos – rasta 105 pavadinimų knygų, kurios sudarė bemaž pusę Renavo bibliotekos ir pakeitė bibliotekos profilį – atsirado teologinės literatūros.
Renavo dvaro bibliotekoje daugiausia knygų buvo prancūzų kalba, kadangi šios kalbos vyravimas XIX amžiaus dvarų kultūroje buvo labai ryškus. Yra leidinių vokiečių, lotynų, šiek tiek – lenkų, anglų, italų kalbomis.
Kai kurios knygos ypač kokybiškos poligrafijos, puikiai išsilaikiusios spalvotos iliustracijos. Dauguma knygų buvo įrištos – vertingiausios turėjo itin gražius, prabangius viršelius. Pasak D. Makavičiaus, bibliotekoje yra įvairių knygų kaip ir kiekvienoje bibliotekoje. Yra itin gražių, prabangiais viršeliais, yra ir prastesnės poligrafijos leidinių, net plonais viršeliais ir primenančių šiuolaikines brošiūras. Ant itin vertingų, brangių knygų jų savininkas A. Renne palikdavo savo autografą, knygų nuosavybės ženklus – lipdes. Ant stačiakampio rėmelio viduje įrašas „A.B.RÖNNE“. Lipdės buvo išspausdintos ant geltono, žalio, balto, violetinio ir mėlyno popieriaus – spalva priklausė nuo to, kokios tematikos knyga.
Ant daugelio knygų jau užklijuotos baltos lipdės su Evaldo Renne užrašu. Po jomis dar matyti kiek didesnės įvairių spalvų lipdės. Evaldas buvo A. Renne brolio, gyvenusio Gargžduose, sūnus: po dėdės mirties paveldėjo jo biblioteką.
Ši vertinga knygų kolekcija buvo išvežta sovietmečiu: knygos buvo saugomos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, daug jų pateko į privačias rankas.
Neseniai Į Renavo dvaro rūmų biblioteką sugrįžo apie 100 čia buvusių jos savininko A. Renne knygų. Koks buvo bibliotekos dydis – nežinoma, leidiniai nebuvo sunumeruoti, katalogo nebuvo. Iš viso pavyko rasti 245 pavadinimų knygų. Kitų A. Renne bibliotekos knygų likimas neaiškus, o grįžusiųjų dar laukia kruopštus tyrinėjimas, jų registracija, katalogo sudarymas.
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
